Eurotrip 2010

Tai jau antroji mano kelionė su kemperiu. Pasisėmę patirties iš praeitos kelionės, šį kartą nusprendžiame važiuoti penkiese, nes šešiems žmonėms yra pakankamai ankšta tiek miegoti, tiek būti tokioje uždaroje erdvėje visą kelionę. Šių metų ekipažas: Arminas, Aušra, Dalia, Tomas ir aš, Vladas. Kelionės trukmė: 12 dienų, 2010 metų spalio 3-14 d. Kelionė yra pažintinio pobūdžio orientuota labiau į gamtą. Ekipažo nariai nėra labai linkę vaikščioti po muziejus, teatrus bei nacionalines galerijas, todėl didelių miestų mūsų kelionės maršrute yra minimaliai. Koncentruojamės ties įspūdinga gamta, nacionalinių parkų ir mažų miestelių žavesiu bei jaukumu. 

Maršrutas:

Vilnius - Varšuva (Lenkija) - Viena (Austrija) - Drage (Kroatija) - Krka nacionalinis parkas (Kroatija) - Plitvice nacionalinis parkas (Kroatija) - Povile (Kroatija) - Krk sala (Kroatija) - Pula (Kroatija) - Bled (Slovėnija) - Grossglockner (Austrija) - Krimml (Austrija) - Salzburg (Austrija) - Varšuva (Lenkija) - Vilnius. 
Google Maps 

Planuodami maršrutą buvome pasiryžę padaryti didoką lanką ir užsukti į Haide nuotykių parką šiaurės Vokietijoje, tačiau atsižvelgdami į rudeninį orą bei į laiko stygių, kelionės metu nusprendėme šio objekto atsisakyti. Gal kada nors tenai dar nuvyksime, na bent jau sau taip pažadėjome. 

1 diena (2010-10-03)

Po kelių savaičių pasiruošimo, maršruto planavimo pastovaus nuotykių laukimo ir praeitos mažai miegotos nakties kelionė man prasidėjo 3.30 ryto. Arminas kaip visada punktualiai visus su kemperiu surenka jau 4.30 ir pajudame iš Vilniaus. Sustoję prie kioskelių prie Lietuvos - Lenkijos sienos apsirūpiname paskutiniais draudimais bei atsisveikiname su Lietuva. Lenkija kaip ne keista šį kartą sudarė pakankamai teigiamą įspūdį, nes mums pasirodė, jog ją pralėkėm gana greitai. Be poros nepastebėtų ne vietoje pastatytų raudonų šviesoforų nieko ypatingai įdomaus nepasitaikė. Dėl blogai veikiančios navigacijos (šį kartą praeitais metais pramintą "Kaspisiją" pakeitė dar "protingesnis" Vytautas, kuris nujaučiu mums dar ne vieną kartą labai "pagelbės") pirmą kartą per savo bendras keliones prasukome per patį Varšuvos centrą, užuot pasirinkus aplinkkelį. Problemų su lenkų policijos pareigūnais šįkart neturėjome. Su čekų mentais mums taip nepasisekė. Kirtus Lenkijos - Čekijos sieną Ciešyne važiavome Brno link. Pakelyje sustojome stovėjimo aikštelėje prie "Solitaire" motelio. Matėme ženklą, jog furoms stovėjimas yra mokamas. Lengvosioms (o kemperis gi lengvoji) tas negalioja. Taikiai įsikūrę, išgėrę po porą alaus, pamatėme, jog mumis susidomėjo viena moteriškė, kuri šiek tiek pasisukinėjusi aplink kemperį ramiai sau nuėjo. Po gerų 15 minučių prisistato policijos pareigūnai, kurie iš karto pareiškia, jog su jais galima susišnekėti ir rusiškai. Pasirodo parkavimasis visai ne prie ko. Neturime Čekijos kelių lipduko ir privalome sumokėti 5000 kronų baudą (apie 700 lt). Po trumpos diskusijos ir paaiškinimų, jog pasieny nieko apie tai neparašyta, o internetu naudotis mes nemokame, pavyksta susiderėti, jog nusipirksime tą 10 dienų lipduką vietinėje degalinėje už 12 eurų. Mentai tą vakarą pro mus važinėjo ir į langus švietė ieškodami lipduko dar 3 kartus. 

2 diena (2010-10-04)

Diena prasidėjo gana tradiciškai: atsikeliam, susiruošiam ir pirmyn į kelią. Vos pavažiavus kelis kilometrus, suvokiame už ką vakar sumokėjome tuos 12 eurų. Lipduko patikrinti mentai buvo užsukę 4 kartus, o dabar matome vaizdelį, kai vienas žmogelis stovi ir kerpa autostrados skiriamosios juostos krūmus. Norint atlikti šią užduotį, jam reikia dar papildomai 4 žmonių pagalbinės komandos, kuri sėdi dvejuose automobiliuose ir nieko nedaro. Papildomai dar 2 automobiliai stovi prieš juos tam tikru atstumu ir laiko perspėjamuosius ženklus. Mums tai pasirodė labai prasmingu darbo jėgos bei lėšų panaudojimu. Nors ir panašių scenų galima išvysti ir Lietuvoje, tai vis tiek mus nustebina bei priverčia nusišypsoti. Besišaipydami iš vietinių darbštuolių kertame Čekijos - Austrijos sieną. Privažiuojame Vieną. Vytauto dėka vietoje suplanuoto įvažiavimo į miestą iš šiaurinės pusės įvažiuojame iš pietų. Bet kur pasistatę kemperį nusprendžiame pasiklausti vietinių, ar mentai už tokį parkavimą mūsų nesupakuos. Kaip ir bet kurioje civilizuotoje šalyje bet kur parkuotis nemokamai negalima. Parduotuvėje nusiperkame valandinius stovėjimo bilietus už 1,20 eu/val. Už 6 eurus Tomo šypsenos ir austrės gerumo dėka vietoje 5 bilietų gauname šešis.  Kadangi sumokėjome už stovėjimą, nusprendžiame be jokios gėdos bent jau "išleisti pinigus" už dyką. Randam nuošalią vietelę, kur vos neužminam ant "minos" (pasirodo ne vieni mes tokie kūrybingi) ir vyrai atlieka savo pareigą gamtai. Šiltai apsirengę bei apsiginklavę fotoaparatais, varome apžiūrėti Vienos. Iš karto krenta į akis prie stulpo prirakintas dviratis be sėdynės.

Iškyla mums klausimas: ar ją kažkas pavogė, ar čia vietinė apsaugos priemonė nuo vagystės tiesiog pačiam nuiminėti sėdynę. Taip ir nesužinoję atsakymo einame toliau. Atsiduriame prie paminklo, kurio pamatyti Austrijos sostinėje nesitikėjau. 

Jis skirtas Sovietų Sąjungos kariams, kurie mažesnėmis pajėgomis narsiai kovėsi, nugalėjo fašistus bei išvadavo Vieną. Aplankome Belvedere rūmus su gražiais paminklais, fontanais bei sodu. 

Nebūtume lietuviais, jeigu darytume viską, kas parašyta įspėjamuosiuose ženkluose. Dėl geros nuotraukos galima perlipti tvorą, šiek tiek užminti ant žolės, įlįsti į krūmą, užsiropšti ant paminklo, palaikyti angelę už papų. Aplankome Šv. Stepono katedrą, kuri šiuo metu yra rekonstruojama.

Užlipame į jos pietinį bokštą. Už lipimą sumokame po 3,5 euro ir tikimės, jog pakilę į viršų po 373-ų laiptelių rasime apžvalgos aikštelę, nuo kurios matysis visas miestas. Užlipę į viršų šiek tiek nusiviliame. Pro 4 mažus langelius pamatome tik dalį miesto, bet vis tiek labai gražu. 

Įdomus faktas, jog pačiame viršuje sėdi žmogelis ir pardavinėja suvenyrus. Žmogus kasdieną turi keltis per 373 laiptelius ir leistis žemyn. Labai nuobodus darbas turint omeny tai, jog viršuje jam visiškai nėra ką veikti.

Pasivaikščiojimas pro pagrindinę pėsčiųjų gatvę primena Kauno laisvės alėją, tik daugiau žmonių, parduotuvių bei keistai apsirengusių veikėjų. 

 

Pakeliui link kemperio praeiname pro Rotušės aikštę, Parlamento rūmus, Meno istorijos muziejų su gražiu sodu bei užsukame į parduotuvę gėrimų. Pavažiavę porą dešimčių kilometrų už Vienos labai intensyviu eismu randame nemokamą stovėjimo aikštelę, kur prisipildome vandens atsargas bei apsistojame nakvynei. Arminas prisimynęs, jog jo su Aušra vestuvės buvo lygiai prieš mėnesį, skelia tostą. Po poros - ... stopkių austriško šnapso nusprendžiame pasišildyti kemperyje vandens. Po geros valandos - dviejų sistemos nagrinėjimo, instrukcijos skaitymo bei stopkių kilnojimo, kažkaip įveikiame kemperio šildymo sistemą. Butelis prieina savo prasmingo egzistavimo galą... Pasirodo vandenį pašildėm, bet iš turėtų 50 litrų liko tik kokie 2-3, kitas kažkur dingo. Reikės kitą vakarą dar pasitobulinti santechnikos srityje. Kadangi privažiavimą prie krano užtvėrė fura bei iš ekipažo narių niekas nėra vairavimo kondicijos, tenka vandenį nešiotis puodo bei virdulio pagalba. Vandenį nešiotis mažom talpom užkniso juodai. Prieš miegą nuotaiką pakelia per teliką rodomas Elas Bandis. Visgi telikas kemperyje - labai gerai ir naudingas daiktas. 

3 diena (2010-10-05)

Ryte nusiprausę po šaltu vandeniu (vakarykščio prinešioto ir pašildyto užteko tik panoms) pajudame toliau savo kelionės maršrutu. Šiandien pavairuoti gauna ir Dalia. Po poros pastebėjimų, jog ne malkas veža, vairavimas ryškiai pagerėja. Pravažiuojame Austrijos - Slovėnijos sieną. Ši šalis jokio ypatingai didelio įspūdžio kol kas nepalieka, tad greitai lieka už mūsų nugarų, į ją dar sugrįšime. Slovėnijos - Kroatijos sienoje užtrunkame neilgai, tik užkniso pasienietis, kuris tingėjo pasukti galvą ir privertė visus po vieną ateiti apžiūrai į priekį ir pasisveikinti. Vos įvažiavus į Kroatiją mus pasitinka "šlagbaumas", prasideda Kroatijos mokami keliai. Už pirmus 52 km sumokėjome 60 kunų (apie 30 lt). Nujaučiame, jog visoje Kroatijoje bus panašūs įkainiai už kilometražą. Stebina kroatų kelių ženklinimo kultūra. Susidaro toks įspūdis, jog vienas stovintis dešinėje ženklas niekada negalioja, nes pamačius vienišai stovintį apie kelio susiaurėjimą įspėjantį ženklą vargu, ar tą susiaurėjimą vėliau aptiksi (tokių situacijų bent jau man tą dieną pasitaikė penkios). Užtat jeigu pamatai kelias identiškų ženklų, sustatytų iš abejų pusių, poras bei didelį plakatą už jų, reikėtų į tokius ženklus jau atkreipti dėmesį ir paklusti jiems, nes sunku būtų įrodyti pareigūnui, jog nepastebėjai 5-6 ženklų. Į vakarą mūsų horizonte pradeda ryškėti gražūs kalnai, pasitaiko daug tunelių, kurie į dienos pabaiga jau nusibosta. Staiga pasukus už kalno pamatome tai , dėl ko važiavome tūkstančius kilometrų - jūrą. Ar dėl besileidžiančios saulės, ar dėl varginančios kelionės, ar tiesiog dėl to, jog ji nuostabi, bet jūra šį vakarą atrodo ypatingai graži. Saulė greitai nusileido ir nespėjome padaryti nuotraukų vakare. Radę arčiausiai jūros esantį miestelį Drage, apsistojame nakvynei. Pasiklausiame vietinių, ar naglas lietuviškas parkavimas prie pat vandens nesukelia niekam nepatogumų, sužinome, jog viskas tvarkoje. Kroatų kalba panaši į rusų. Taip pat turistų antplūdžio dėka kroatai puikiai pramoko anglų bei vokiečių kalbas, na bent jau kai kurie iš jų. Vietinio nacionalinio samogono, Rakės, butelis bei lietuviški koldūnai palaiko mums kompaniją. Galimas artimesnis susipažinimas su jūros ežiais bei medūzomis visgi atbaido mus nuo naktinio pasiplaukiojimo. Nusprendžiame šį malonumą atidėti rytojui, kai matysime ant ko statyti kojas bei kur plaukti. 

4 diena (2010-10-06)

Ankstų rytą saulė pakelia mus iš lovų. Orai žada gerą dieną ir vilioja išsimaudyti. Užlipus ant kalno prieš mus atsiveria nepakartojami vaizdai. 

Nulipę nuo kalno šokame į vandenį. Lipti į vandenį atidžiai žiūrint sau po kojomis, kad neužlipti ant ežio, mums naujas patyrimas. Paliekam jūros pakrantę ir važiuojame apžiūrėti suplanuotų objektų. Vienas iš jų - Krka nacionalinis parkas. Šviečianti saulė, karštis, kriokliai bei gražūs vaizdai teigiamai nuteikia likusiai dienos daliai.

 

Prekiautojai Krka nacionaliniame parke labai svetingi, leidžia paragauti (tiksliau priverčia) visokių gėrimų bei skanėstų. Pirkti nebūtina bet susiviliojame ir prisiperkame lauktuvių namiškiams. Nors ir pirkti gėrimus be etikečių ir keistos spalvos baisoka, bet pasiryžtame. Paliekame šį parką su mintimi, šiandien dar pasieksime Plitvice nacionalinį parką, kurio neapžiūrėjus negalima išvažiuoti iš Kroatijos. Deja, kol atvažiuojame iki Plitvice, pasklinda rūkas ir pasipila lietus. Nusprendžiame atidėti ekskursiją rytdienai, gal išlis saulė ir rūko rytoj nebebus. Vietiniame "supermarkete" apsirūpiname degiuoju nacionaliniu skysčiumi "Badel Slivovice" ir turiningai praleidžiame vakarą. Vietinis gėrimas nuteikia mums naktiniam futbolo žaidimui 3 prieš 2 vietinėje stovėjimo aikštelėje. Kamuolį atstoja šalimais augančio obels vaisiai. Kas nelaimėjo nesuprasi, bet tas ir nesvarbu. Smagiai palakstę saldžiai ir užmiegame. Optimistiškai tikimės saulėtų rytdienos orų...

5 diena (2010-10-07)

Ryte vaizdas pro langą nenuteikia optimistiškai. Saulė pasislėpusi už debesų, bet bent jau rūko nėra. Šiek tiek padvejoję dėl to ar kažką įspūdingo tokiu oru pamatysime, einame aplankyti nacionalinio parko. Vietinis autobusiukas pakelia mus į kalno viršūnę, iš kur tęsiame ekskursiją pėsčiomis. Graži gamta užgožia kvapą: įvairiaspalviai ežerai (nelabai suprantame dėl ko vienas šalia kito esančių ežerų spalvos labai skiriasi, bet tas ir nerupi, svarbu labai gražu), neapsakomai gražūs kriokliai, vietinė fauna bei flora. 

 

 

 

 

 

Nustebino tas faktas, jog nė karto nebuvo patikrinti mūsų bilietai, nei važiuojant autobusiuku, nei plaukiant valtele, nei šiaip prie kurio nors įėjimo. Išėjus iš parko pabandome prastumti savo bilietus atvykstantiems turistams, bet studentiškų bilietų niekas pirkti nenori, o įkalbėti kokį vokietį nusižengti taisyklėms beveik neįmanoma, kitoks mentalitetas. Kokie rusai tai tikrai nupirktų. Aplankę Plitvice nacionalinį parką, vėl keliaujame jūros link. Vos privažiavus pakrantę jūra vėl mus vilioja pasilikti nakvoti prie jos. Apsistojame labai gražioje vietoje su vaizdu į Krk salą bei jaukų mažą miestuką. Nusileidę grįstų takelių prie pat jūros, įsitaisome ant akmenų ir kelias valandas praleidžiame besiklausydami į akmenis besidaužančių bangų. Gurkšnodami vietinį alų grožėjomis naktiniu dangumi, net suradome kelis pažįstamus žvaigždynus. Vėjas siūbuoja mūsų kemperį, tačiau turime vilties , jog viskas bus gerai. Nuvirsti neturėtume, bet miegosis turbūt smagiai, lyg atviroje jūroje. Miegoti nelabai gaunasi, mūsų kemperį krato kaip kokią Nojaus arką per potvynį. Kemrepis gauna naują pravardę - "laivelis", kuris 2 val. nakties yra perstatomas iš vietos su gražiu vaizdu į vietą tarp namų bei krūmų, kur ne taip smarkiai siūbuoja. Kelias valandas kažkaip pamiegame. 

6 diena (2010-10-08)

Ryte vieta, kurioje miegojome netoli Povile miestelio, pasirodo kitomis spalvomis. 

 

Tuo pačiu grįstu takeliu nusileidžiame papusryčiauti pakrantėje. Paliekame kelis užrašus ant akmenų ateities kartoms. Buvo net minčių įmesti butelį į jūrą su rašteliu, bet stiprus bangavimas tikriausiai sudaužytų butelį į akmenis, tad nusprendžiame nebešiukšlinti. Šiek tiek palaipioję uolomis, vėjo gūsių vos nenumesti į jūrą, iškeliaujame toliau. Sekantis mūsų tikslas - Krk sala. Esame forumuose prisiskaitę, jog ten labai gražu. Pirmas įspūdis ne koks, nes važinėjame per mažus miestelius - kaimelius palei pakrantę. Matosi kažkokie pramoniniai pastatai panašūs į valymo įrenginius. Išstudijavę žemėlapį, nusprendžiame kirsti skersai visą salą bei patraukti Krk miesto link, gal ten bus gražiau. Nenusiviliame, nes miestas labai gražus bei pagaliau pamatome atvirą jūrą, kurios neužstoja jokio salos bei pusiasaliai. 

Vanduo ganėtinai šiltas, na bent nuo šalčio netraukia rankų kaip Povile miestelyje, tad drąsiai išsimaudome. Išsirinkome mums patikusį "pliažą" (pliažu vadiname bet kokį priėjimą prie jūros kur nesusilaužytume kaklo bandydami įlipti į vandenį) ir pirmyn. Netyčia teko paragauti vandens, kuris čia labai sūrus lyginant su Baltija. Žmonės į mus žiuri įdomiai turbūt dėl to, kad esame vieninteliai, kurie tokiu oru išdrįso maudytis. Šiek tiek įkalus padrąsinančių gėrimų, jūra mums tampa "iki kelių". Šiek tiek pasikaitinę saulutėje paliekame Krk salą ir keliaujame į Pulą, miestą garsėjantį dėl savo koliziejumi. Be koliziejaus šiame mieste nėra ko apžiūrinėti, tad Puloje užtrunkame nedaug. 

 

Stebina mus įvažiavimo į šį miestą mokesčiai, tiksliau išvažiavimo. Įvažiavimo kaina - 18 kunų, išvažiavimo - 9 kunos. Nors palyginus su kitais tarifais 9 Lt ir 4,5 Lt yra pakankamai maži pinigai, bet pats faktas, jog reikia mokėti už tai, kad norime išvažiuoti, mus nustebino ir prajuokino. Pulą paliekame jau sutemus ir kertame Kroatijos - Slovėnijos sieną. Pagaliau gauname progą pažvengti iš nuotraukos Dalios pase, anksčiau jai pavykdavo pasą nuo mūsų slėpti. Degalinėje sustojame pernakvoti. Dalia gamina tinginį rytojaus gimtadieniui. Skanumynų kvapai geriamą kroatišką alų padaro dar skanesnį.

7 diena (2010-10-09)

Palyginus su ankstesniais rytais prie jūros, prabudimas degalinės stovėjimo aikštelėje neatrodo toks romantiškas. Keliaujame Austrijos link. Tik dabar realiai suprantu vėjo kryptį nurodančių maišelių naudingumą. Dėl stipraus šoninio vėjo tenka atsisakyti sunkvežimio lenkimo tiltu manevro, nes mūsų "laivelį" siūbuoja kaip reikiant. Be to sunkvežimio artumas tokiomis sąlygomis nesuteikia pasitikėjimo. Norint nusileisti nuo kalno dėl priešpriešinio vėjo tenka minti gazo pedalą beveik iki dugno. Privažiuojame Bled miestelį su jo įžymiuoju ežeru. Iš pradžių jokių ypatingų įspūdžių ši vietovė mums nesukelia. Ant kalno pamatome įsikūrusią pilį ir nusprendžiame, kad atvažiavome būtent tam, kad į ją užkopti. Randame takelį ir kylame į viršų. Nuo pilies papėdės, o ypač nuo pačios pilies sienų atsiveria visai kitokie vaizdai. 

 

Aplankę pilį, "paršelio" degustaciją pilies kino teatre, nusileidžiame nuo kalno ir keliaujame toliau. Apsiperkame produktais likusiai kelionės daliai, nes Slovėnija žymiai pigesnė šalis už Austriją. Prieš pat Slovėnijos - Austrijos sieną slovėnai priverčia susimokėti už važinėjimą jų keliais 21 eurą, visgi nemokamai prasmukti nepavyko ir pro Slovėniją. Nakvynei sustojame nedidelėje stovėjimo aikštelėje netoli garsiojo Grossglockner High Alpine Road, kuriuo rytoj planuojame pravažiuoti. Bet tai bus rytoj, o šiandien - Dalios (Gabrielės, Emilijos, kitų savo vardu dar neišdavė) gimtadienis. Tortu šį vakarą buvo patapo vakar ruoštas tinginys, į kurį buvo įsmeigtos žvakutės. Dėl idiotiškai linksmų kepuraičių Dalia prižadėjo foto į jokį facebooką nedėti. Po čekiško Becherovkos likerio, tekilos, grand cavalier ir lauktuvių vežto vieno rakės butelio degustacijos linksmiausias vakaro akimirkas teko prisiminti ryte pagal nuotraukas.  Geras buvo balius, nepyktai pavydžiu Daliai, nes ir pats norėčiau tokio savo gimtadienio. 

 

Kitąmet reikės apsvarstyti kelionės planus, gal išeis iškeliauti per gimtadienį. Visgi labai faina, svetimoje šalyje, tarp gražių kalnų arba prie jūros... o gal Route 66...

8 diena (2010-10-10)

Po gero baliaus rytas visada būna sunkus. Kas atsikelia su skaudančia galva, kas dar girtas, o kas neprisimena vakaro pabaigos. Kadangi keliaujame kemperiu ir neapsistojame pas vietinius namuose bei neturime ypatingos progos pažinti vietinę kultūrą, randu kitą įvairių kultūrų pažinimo būdą. Starkus su Radzevičiumi keliaudami po įvairias šalis lygino įvairių šalių dušus. Aš nusprendžiau lyginti tulikus. Ir štai kažkokiam kalnų kaimelyje nuošalioje stovėjimo aikštelėje, kur telpa vos 2 mašinos, stovi santechnikos šedevras. Metalinė tvirta budelė su klozetu, kriaukle, veidrodžiu, nuleidžiamu vandeniu bei išvesta kanalizacija, kuri nežinia kur subėga, bent jau mane labai nustebina. Artimiausias namas nuo budelius yra už gerų 100 metrų. Toks svetingumas bei rūpinimasis turistais pamalonina. Vairuoti šiandien tenka man, kadangi po vakar esu blaiviausiai atrodantis. Važiuojame apžiūrėti Grossglockner Alpių Kelio siūlomų vaizdų. Už įvažiavimą tenka sumokėti 28 eurus ir galime grožėtis vaizdais į sveikatą. Kylant į viršų mus apsupa rūkas ir matomumas siekia tik 10 metrų, kas įneša dar didesnio įdomumo į pasivažinėjimą vingiuotu kalnų keliuku. Rūkui prasisklaidžius į galvą ateina viena mintis - neapsakomai gražu. 

 

 

 

 

 

Pamatome Grossglockner viršūnę, siekiančią 3798 m. aukštį. Tai aukščiausia Austrijos viršūnė ir antrą alpėse pagal iškilumą (viršūnės aukštis nuo papėdės) po Mont Blanc. Su kemperiu užvažiuojame net į 2571 m. aukštį. Dėl to, kad pakankamai greit pakylome, šiek tiek pradeda suktis galva. Nuo slėgio dažnai užgula ausis. Kol saulė nenusileido galima vaikščioti su marškinėliais bei net pasėdėti ant sniego, kurį randame netoliese. Sušlapinti užpakalį užsimano ne visi, sniego ir Lietuvoje greit turėsime. Aplankome vietinių gyvūnų bei augalų muziejų, kuriame aptinkame "didžėjaus pultą" (eksponatų apšvietimą reguliuojantį įrenginį specialiai pritaikytą turistams). Dar neišgaravusio alkoholio pėdsakai bei galimybė kažką paspaudinėti priverčia mus džiaugtis aptiktų aparatu lyg būtume vaikai. Kalno viršūnėje aplankome ir Svarovskio muziejų, kuriame įrengta apžvalgos aikštelė. Besileidžiant nuo kalno užkaista mūsų "laivelio" stabdžių kaladėlės r tenka dažnai stotis jų vėsinti. Važiavimas mažesniu bėgių nelabai padeda sustabdyti "laivelį", be to nesinori užkaitinti dar ir variklį. Šiaip ne taip nusileidus apsistojame nakvynei prie parko išvažiavimo. 

9 diena (2010-10-11)

Kaip jau esame įpratę ryte išvystame vaizdų, kuriuos naktis nuo mūsų bandė paslėpti. 

 

Taip ir nesupratę kemperio šildymo sistemos veikimo, naktį šiek tiek pasidžiaugėme šaltuku. Stabdžiai per naktį visiškai atšalo ir lygtais veikia normaliai, tad galima tęsti savo kelionę. Pajudame Krimml miestelio link, kur mūsų laukia 10-as pagal dydį krioklys pasaulyje. Jo aukštis 380 metrų. Važiuojant tikėjomės pamatyti vieną didžiulį krioklį. Pasirodo klydome, nes krioklys susideda iš kelių atkarpų, kurių didžiausia siekia vos 140 metrų.

 

Pakylame iki pusės krioklio, kur ir pamatome pagaliau tiek apatinę, tiek viršutinę krioklio dalis. Iki viršaus dėl laiko stokos nusprendžiame nelipti, nes vis tiek viso krioklio iš ten nepamatytume. Mūsų laukia dar Verfeno ledo urvai, tad keliaujame toliau. Prie urvų, šalia kurių įsikūrusi graži pilis, būname po pietų. Nemeluosiu, kaip pradžioje planavau, ir nepasakosiu kaip ten žiauriai gražu, nes urvai užsidaro ne sezonu 15.30, o mes apačioje buvo 15.00. Teko rinktis: nakvoti čia ir pamatyti urvus kitą dieną, ar aplankyti Zalcburgą. Kadangi buvome prisiskaitę internautų atsiliepimų, jog urvuose nelabai gaunasi kažką nufotografuoti, ir dar dėl kelių priežasčių pasirinkimas krenta ant Zalcburgo. Netoli aptinkame gražią pilį.

 

Judame toliau ir greit pasiekiame Zalcburgą, kur įsigiję maisto vakarui važiuojame ieškotis vietos nakvynei.  Ganėtinai nesunkiai randame vietos autostrados stovėjimo aikštelėje, kur gaminame vakarienei austriškas dešreles su pakepintais raugintais kopūstais. Beje, verta paminėti, jog šioje kelionėje su parkavimo vietomis mums labai sekėsi. Visada rasdavome nemokamą aikštelę ir beveik visada labai gražioje vietoje. 

10 diena (2010-10-12)

Šį dieną skirta Zalcburgo aplankymui. "Namelį" paliekame atokioje stovėjimo aikštelėje netoli miesto centro ir einame ieškoti informacijos centro. Atvažiavęs autobusas suvilioja mus pasivažinėti. Sužinoję kainą bei pavažiavę porą stotelių "zuikiu", nusprendžiame tolimesnę kelionę tęsti pėstute. Informacijos centre gavę lankstinukų bei žemėlapį einame aplankyti Katedros su labai įspūdingais paveikslais bei freskomis, kupolais vargonais, koplytėlėmis. 

 

Taip pat aplankome Šv. Petro vienuolyno bažnyčią, kurios dvejų pagrindinių paveikslų su Kristaus nukryžiavimo scenomis ilgis yra per pusę pagrindinės navos. 

 

Pakylame iki viršutinės pilies, nuo kurios papėdės atsiveria puiki miesto panorama. 

Čia nusprendžiame pailsėti ir ištaškyti Dalios taip ilgai ledo urvams saugotą "Šventinės" pleškutę. Apžiūrėję dar kelis objektus, tarp kurių Mocarto gimimo namai bei rezidencija, patraukiame Mirabelės sodų link, kurie yra labai gražūs net ir rudenį. Rudeninė žaluma, fontanai bei graži architektūra pozityviai nuteikia ilgai ir varginančiai kelionei namo.

Zalcburgas - paskutinis lankytinas objektas mūsų kelionės maršrute. Zalcburgas mums pasirodė labai jaukus, kažkuo primenantis Vilnių. Gal dėl upės, gal dėl panašių tiltų.

Pakeliui link kemperio pamatėme gana įdomų visuomeninio transporto sprendimą. Pastato arkos lubose sumontuota speciali konstrukcija, kuri leidžia troleibuso "ragams" lenktis žemyn nepametant laidų, kai troleibusas pravažiuoja pro arką. Taip pat patiko šviesoforų garsiniai signalai, kurie įspėja apie pasikeitusią šviesą. Pakeliui paragaujame keptų kaštonų, kurių skonis yra kaip lauže keptų bulvių, tik žymiai sausesni. Prie alaus būtų kaip tik. Išvažiavę iš Zalcburgo per Vieną miname Brno link. Čekijoje nakvojame furistų aikštelėje. Ne Austrija visgi ir ne Kroatiją, jūros ir kalnų vaizdų jau nebematysime...

11 diena (2010-10-13)

 Važiavimas per Čekiją primena Lenkijos kelius. Vaizdas už lango panašus, na gal tik kelių kokybė šiek tiek geresnė. Vairuojame pakaitomis. Pietų apsistojame vos kirtus Lenkijos sieną, Ciešyno "Autogrill" užkandinėje. Čia prisimenu apie Austrijoje pradėta palyginimų žaidimą. Lenkiškas kultūrinis palikimas - tulikas su "šlagbaumu". Norint praeiti reikia įmesti monetą, iškrenta čekis, vadinamas "bonu". Pietaujant šioje užkandinėje "bonus" galima išsikeisti atgal į grynuosius. Nepraleidžiame progos atlikti šį ritualą. Važiuoti per Lenkiją kaip visad "smagu": krūva sunkvežimių, savotiška gan ekstremali lenkimų kultūra, statybos, kelių taisymai. Lenkai ne tik nemoka statyti kelių, bet ir jų taisyti. Vakare aplinkkeliu pravažiuojame Varšuvą. Važiuojant per šį miestą kaskart susidaro vis kitoks įspūdis. Šį kartą atrodo, jog kelių taisymai Varšuvoje piko metu paralyžiuoja miesto eismą taip, kaip Coulhardas lakstantis su F-1bolidu per Vilnių, mietas stovi. Pavažiavus apie 100 km už Varšuvos sustojame nakvynei. 

12 diena (2010-10-14)

Jau antrą dieną negalime "atsidžiaugti" Lenkijos keliais. Beje, paskutinę kelionės naktį miegojome šiltai. Pagaliau supratome, kaip veikia šildytuvas. Nei instrukcijoje nebuvo parašyta nei iš pažiūros šaldytuvas niekaip neprimynė kondicionavimo sistemos. Pradžioje pusdamas šilta orą po kelių minučių jis sumąstydavo pusti šaltą. Neturėdami kantrybės bei nematydami poreikio šildytis šaltu oru, anksčiau mes jį išjungdavome. Ši kartą pamatę, jog lauko temperatūra jau minusinė, šildytuvą palikome veikti per visą naktį ir kažkokiu būdu jis mus sušildė. Vos kirtus Lietuvos sieną įjungiame Mikutavičiaus dainą "Aš tikrai myliu Lietuvą", kuri pakelia nuotaiką visam ekipažui. Visgi malonu grįžti į tėvynę, ypač kai turi dar keletą dienų atostogų... Kelionės pabaigą vainikuoja draugiškas "šeimos" atsisveikinimas...

P.S.

Keli pastebėjimai bei pasiūlymai būsimiems keliautojams bei sau ateičiai:

- keliauti vertėtų su savo patikrinta bei patikima navigacija bei atnaujintais žemėlapiais;

- niekas geriau nepadeda susitarti su kitų šalių pareigūnais kaip apsimetimas durneliais;

- patartina susirasti laiko prieš kelionę detaliam maršruto planavimui;

- kas vakarą rašyti kelionės dienoraštį prie butelio alaus, ar ko stipresnio, visai smagu bei padeda išsaugoti atmintyje detales, kurių nesinorėtų pamiršti.