Nors kelionė ir ne su kemperiu, tačiau dėl tingėjimo daryti naują blogą nusprendžiau, jog šiam dienoraščiui šiame bloge turėtų irgi patikti.
Šioje kelionėje bendrakeleiviai pasiūlė gana įdomu
dienoraščio rašymo būdą, kuris man labai patiko ir iškart susilaukė pritarimo.
Kiekvienos dienos ataskaitą rašo vis kitas žmogus. Dėl skirtingų žmonių rašymo
stilių ir skirtingos kiekvieno keliavimo patirties dienoraštis tapo įvairesnis
ir įdomesnis.
Keliavome keturiese: Rita, Agnė, Andrius ir Aš.
Keliavome keturiese: Rita, Agnė, Andrius ir Aš.
Liepos 30 d. (pirmadienis)
Pirmadienio rytas... Prasideda oficialioji
kelionės dalis. Startuojam iš Kauno, kur mus maloniai priėmė Andrius ir Agnės
šeimyna. Vakar vakare pasidžiaugę dėl Meilutytės išėjimo į finalą, ryte nuliūdę
dėl Lietuvos rinktinės pralaimėjimo Argentinai, apsidžiaugiame, jog uraganas
Kauno nepasiekė ir galėsim išskrist. Pakylam sklandžiai. Kelionės metu žiauriai
užkniso lenkų šeimynėlė, kurios vaikai pastoviai rėkė į ausį ir daužė iš galo
sėdynę. Lėktuve susigundėme nusipirkti vietinio likerio talpelę. Alkoholis
(kiek sakė ne pirmą kartą keliaujantis latvis) kainuoja 2-3 kart pigiau
duty-free zonose nei pardėje.
Vos išlipus iš lėktuvo mus pasitiko berniukas su
Procar skelbimų lenta ir paaiškėjo, jog turime važiuoti į ofisą pasiimti
mašinos, mat šiai įmonei nėra leista steigti ofiso pačiam oro uoste. Pakeliui
sužinome, jog ofise mūsų lauks tautietis Andrius, kas suteikia šansų gauti
geresnį aptarnavimą. Andrius pasirodo yra iš tų gerų lietuvių, kuris seniai
nebuvo Lietuvoje ir labai pasiilgo lietuvių kalbos. Davė kiek įmanoma didesnę
mašiną, už kibiną „na haliavu“ paskolino navigaciją. Vos išvažiavus paaiškėjo,
jog vietoje Hyundai i10 gautai Subaru Legacy yra nesubalansuoti ratai, tad teko
grįžti pas Andrių. Ar šiaip iš geros dūšios, ar iš baimės netekti dovanoto
kibino Andrius nusiuntė mus pas mechaniką Robertą (irgi lietuvis) į Reikjaviką.
Kol Robertas tvarkė mašiną, apžiūrėjome Reikjaviką. Nors nieko ypatingai
gražaus sostinėje nėra, miestas ganėtinai jaukus, švarus ir pesimistiškai
kelionės pradžioje nenuteikė.
Robertas šiek tiek nuramino dėl 35 kelio baisybių
ir sąlygų, jog važiuojant su protu, viskas turėtų būti gerai, tad nutarėme
judėti 35 kelio link su savo 4WD Subaru. Nakvoti apsistojome prie Uthlid‘o
rodos, vaizdas aplink beveik kaip Kupišky, kažkur „turėtų būti“ net golfo
aikštynai. Optimistiškai tikiu, jog rytoj nustos lyti ir įveiksime 35 kelią.
Labanakt, dienorašti...
Vladas
P.S. Mielas dienorašti! Ne viską tau papasakojau.
Draugai kitą dieną primynė, jog šiandien dar buvome terminiame regione ir
virėme kiaušinius 90ºC vandenyje su meškerėmis.
Taip pat nakvynės vietoje buvome nuėję į mažytį
treką apžiūrėti šalia esančios bažnyčios.
Dabar jau tikrai – labos nakties,
dienorašti!
Vladas
Liepos 31 d. (antradienis)
Pirmas objektas šiandien buvo mūsų trijų (mano,
Agnės ir Andriaus) jau lankytas Geisyras ir kiti „šaudantys“ ir besispjaudantys
geizeriukai. Kadangi jis buvo pakeliui į 35 kelią, sustojam jo pamatyti dar
kartą ir Vladui parodyti iš įdomiausių Islandijos objektų. Šį kartą Strokuras
šaudė gan dažnai – kas 2-3 min., tad prifotkinom ir pafilmavom.
Kitas šalia geizerių esantis įžymus objektas, kurį
irgi aplankėm antrą kartą – krioklys Gulfoss. Prieš 4 metus jį lankėm lietui lyjant
ir apniukusiu oru. Dabar jis atrodė kitaip – apšviestas saulės, kontrastingų
spalvų aplinka. Ir aplinka sutvarkyta – įrengti pasivaikščiojimo takai ten, kur
prieš 4m jų nebuvo. Tiek geizeriai, tiek krioklys Vlado buvo pripažinti vertais
dėmesio, t.y. ne Kupiškis.
Toliau mūsų kelionė tęsėsi 35 keliu - ~100 km iki
Hveravellir kratėmės ~5 val., t.y. važiavom vidutiniu 20 km/val. greičiu.
Kelias panašus į lietuviškų kaimų žvyrkelius, tačiau vietomis „tarka“ ypač
gili, o akmenys gerokai stambesni. Kratytis buvo baisiai nuobodu, nes vaizdai
už lango nežavėjo – aplink žvyro karjerai ir akmenų laukai. Vienoj vietoj
sustojom prie didžiulio akmenų turo, kurį visi 4 padidinom dar po 1 akmenuku.
Vieninteliai verti dėmesio ir vaizdą pagerinantys objektai buvo ledynai,
pūpsantys tolumoje.
Netoli Hveravelliro miegus išblaškė upė, kuri
tekėjo per kelią ir supratom, kad teks per ją važiuoti. Upelis buvo negilus,
bet mūsų mašiniukas gerokai nusėdęs ir be to, neskirtas važiuoti tuo keliu.
Buvo baisu, ar nieko nenutiks. Iškrovėm kuprines ir Andrius sėkmingai
pervažiavo. Nieko nenutiko :)
Hveravellire įsikūrėme kempinge ir lindom maudytis
į hot potą – natūralų karšto vandens baseiniuką lauke. Aplink garuoja karšto
vandens šaltiniai, dūmus leidžia maži geizeriukai, tolumoje matosi ledynas.
Oras jau buvo atvėsęs, tad mirkti karštame vandenyje su tokiais gražiais
vaizdais buvo tikras malonumas. Atostogos!
Po karštų vonių pavakarieniavome, pasivaikščiojom
netoliese ir apie 23 val. nuėjom miegoti. Planavom keltis anksti ~4.30 ir eiti
į 4 val. treką.
Rita
Rugpjūčio 01 (trečiadienis)
Atsibusti laiku pavyko, bet matomumas beveik
nulinis, rūkas, todėl kritom miegoti toliau. Apie 8 val. išsikrapštėm iš
palapinės, keiksnodami orą ir apmaudžiai svarstydami, kad kaži ar verta buvo
tiek kratytis tik dėl hot-pot’o. Vis dėlto Islandijos oro permainingumas išėjo
į naudą, apie 9 val. ledyno vėjelis rūką nupūtė, ir saulė įsismagino tiek, kad
gana rimtai nusvilom.
10.30 išėjom link Skrytur kraterio. Pirmą
puskilometrį ėjom per nediduką geoterminį lauką su pavienėm garuojančiom skylėm
žemėje. Paskui – kokie 4 km per vienodą nuobodų lavos lauką, kurį pagyvino tik
vaizdinga kalnų grandinė tolumoje ir dviejų ledynų vaizdai. Deja, į tą patį kad
ir gražų vaizdą 4 km žiūrėti patinka ne visiems, Rita pradėjo skųsis nuobodžiu
treku, bet pasiūlėm nepeikt treko nepamačius kraterio (perfrazuojant „negirk
dienos be vakaro“). Krateris buvo gana didelis, su gal 5-6 snieguotom duobėm
dugne, pora keistų išsprogusių lavos darinių ir virš kraterio iškilusia uola,
ant kurios užlipus patogu fotografuoti ir dairytis po apylinkes (kt.pusėje
– žavus „prisvilusių sausainių“ laukas).
Kaip tik ant uolos begeriant arbatą mus pasivijo prancūzų porelė, su kuria
vakar pasišnekučiavom hot-pot‘e, ir dar pora turistų. Su jais atbėgo labai
gražus pelenų spalvos kailiu kudlius šuo-alpinistas.
Visi galvojom, kad šuo
atėjo su kažkuriais kitais turistais, o šis pasirodė besąs vietinis – truputį
papozavęs nuskuto per lavos lauku pastebėjęs avių pavaikymui.
Gerą valandą pavarlinėję aplink ir po kraterį
pasukom atgal, aplankydami vietinio nusikaltėlio, kuris 1760 m. kažką nužudė,
pabėgo ir 20 m. nuo valdžios slapstėsi Hveravellir‘e, urvą. Viso treke užgaišom
apie 4-4,5 val., atstumas pirmyn atgal – apie 10 km+2 km aplink kraterį.
Grįžę dar kartą murktelėjom į hot-pot‘ą, įkalėm
porą žuvies konservų ir susipakavom
ilgai kelionei. Iki Ring Road 1 šiaurėje apie 90 km. Vėl kratytis tokį atstumą
5 val. įkvėpimo nebuvo, turėjom vilties, kad už 5 km jau prasidės asfaltas.
Deja, žemėlapis nevisai korektiškas ir asfaltą radom tik už kokių 70 km
(Andrius šitoj vietoj kaip sėkmingai nusileidusio lėktuvo pilotas sulaukė
griausmingų ovacijų). Bet šiandien kelias ryškiai geresnis, beveik nebėra
akmenų ir tarkos, todėl iš 35 kelio išvažiavom per kokias 2 val.
Paaiškėjo, kad „mūsiškiai“ prancūzai pakeitė savo
planus ir taip pat patraukė į Westfjordus. Sutikom juos su visa manta
beeinančius pora km už Hveravellir‘o. Sakėsi pasiruošę laukinei nakvynei,
aplink tam net labai tinkamos vietos, nors įtariu – čia tai griežtai
draudžiama, parkas. Netrukus įlindom į debesis, apgailėjom ir prancūzus, ir
dviratininkus, tokiu oru keliaujančiu be mašinos, ir vaizdus aplink – net
stendai stovi, akivaizdu kad turi būti gražu. Už 38 km Afrangi fermoje apmaudą
nuplovėm avienos sriuba (1900 ISK) ir išgėrėm kavos su naminiu rabarbarų pyragu
ir plakta grietinėle (500 ISK).
Prie tilto per Blanda upę, prieš pat autostradą,
sutikom spėkit ką – ogi vėl tuos pačius „mūsų“ prancūzus, besikraustančius iš
juos pavežusio džipo!
Išlindus į 1 kelią mus pasitiko didžiulis tamsus debesų
frontas. Nesėkmingai išmaišę ūkininkų užtvertus keliukus, grįžom į Blonduos
kaimelį ir radom idealią vietą nakvynei – nuošali, ant jūros kranto, gražaus
skardžio. Gal valandai išlindo saulė, buvo labai gražus saulėlydis.
Aplink
pašliaužiojo vietiniai, įtarėm, kad užėmėm įprastinę jų vietą saulei nuleisti,
bet mus tik apžiūrėjo iš tolo ir netrukdė.
Agnė
Rugpjūčio 02 d. (ketvirtadienis)
Atsibudom ~30m virš vandenyno lygio. Vladas
nusileido iki -1 m aukščio, t.y. –
išsimaudė.
Blonduos miestelyje, prie kurio nakvojome, patrekinome saloje. Joje
mėtėsi kiaušinių išėdos ir išmatos – aktyvaus gyvūnijos gyvenimo įrodymai.
Iš
Blonduos patraukėme link Holmaviko, tikėdamiesi pakeliui rasti ruonių. Juos
radome ten, kur ir tikėjomės – pakrantėje, besišildančius ant akmenų. Eidami
link jų matyt pažeidėme minimalaus socialinio atstumo ribas, nes mus atakavo
žuvėdros.
Holmavike papietavome bei apsilankėme turizmo info centre, kuriame su
darbuotoja ilgokai aiškinomės apie savo būsimą maršrutą, kol priėjo diedukas ir
jai pasakė „let me take care of them“. Kerą jis tikrai pateikino, nes maršrutą
pakeitėm – su savo norais nebūtume išsitekę laike. Po konsultacijų užsisakėme
pyrago su kava, kuriuos patiekė tas pats diedukas. Bandėm palikti arbatpinigių,
bet jis juos grąžino – tipo nepriimtina. Mums gerai, nes kainos nepriimtinos J, pvz., sriuba
~30 Lt, pyrago gabaliukas 10 Lt ir pan.
Iš Holmaviko išvykome į
Laugarhall kempingą, kuriame sutikome dirbančią lietuvaitę Vaivą. Kempingas turi
normalų plaukimo baseiną po atviru dangum (350 ISK, dirba iki 22 val.) ir porą
hot-potų. Viską išbandėm (Agnės pastaba –
vieno hot-poto neišbandėm, nors nedaug trūko, pasirodo ten saugomas valstybės
paminklas, vyskupo pašventintas gal 12 a. ir eiliniams mirtingiesiems
neskirtas...) ir pažaidę viešbučio svetainėj pokerį, lūžom.
Andrius
p.s. O aš, kol chebra kirto pyragą su kava šalia
infocentro, įlindau į raganų muziejų kitoj namo pusėj. Nežinau, ar
rekomenduočiau eiti, bet kadangi aš apie Islandiją nemažai prisiskaičius,
dviems kelionėms dariusi maršrutą, dauguma pasakojimų remiasi raganavimo bylų
medžiaga, tai buvo įdomu. Deja, daugiau skaitomas, nei žiūrimas/veikiamas
muziejus.
Įdomiausia ir interaktyviausia dalis buvo jau
išėjus iš muziejaus – pasigirdo balsas „iš dangaus“, nustėrusioms turistėms
teko paaiškinti, kad kviečia mane ir dar vardu. Pajutau palengvėjimą jų
žvilgsniuose ir bendrom pajėgom radom po akmeniu info centro kavinėje paslėptą
raciją. Tada teko pagal instrukciją atlikti porą magiškų ritualų, aplankyti
baltąją dvasią (kokių penkerių mergikė balta suknele vartėsi žolėje), kol
pagaliau publika teikėsi nusileisti iš dangaus, t.y. bažnyčios šlaite, ir
išvažiavom atskalbti dūšių į pašventintąjį Laugarhollo hotpotą.
Agnė
Rugpjūčio 03 d. (penktadienis)
Atsibudome 7 ryto, greitai pavalgėme, susiruošėme
ir išvarėme į treką. Paliekame mašiną už kokių 10 km, Asperviko
miesteliūkštyje, ir žygiuojame į kalnus. Maršrutas visiškai nepažymėtas.
Orientuojamės pagal Holmavike nufotkintą žemėlapį.
Kadangi žemėlapis
nepakankamai detalus ir be mastelio, kaip bebūtų gėda, bet pasimetame. Ir labai
gerai... Nes nusukę anksčiau iš maršruto pamatome daugybę gražių vietų, kurių
tikiu maršrute gal ir neišvystume. Upeliai, kriokliai, ežeriukai, ledynai...
Turime sugrįžti pasiimti mašinos, tad bandome
nutranzuoti Andrių iki jos. Deja, niekas mūsų nepaveža. Tada mus išgelbėja
Vaiva, kuri nuveža Andrių prie mašinos.
Susikrauname, atsisveikiname,
šeimyniškai nusifotkiname su Vaiva ir pajudame link Drangsnes miestelio. Jame sočiai ir
skaniai pavalgome Malarcafe užeigoje. Gauname skanaus vietinio maisto už
padorią Islandijai kainą (apie 120 Lt už sriubą ir antrą). Pavalgę varome
ieškoti modernios bažnyčios. Pagal Lonely Planet aprašymą šalia jos turi būti
hot potas pačioje vandenyno pakrantėje. Pakankamai greitai jį randame.
Hot pote
pliuškenasi tiktai viena amerikietė, tad mums vietos į valias. Moteriškė
papasakojo, jog rašo daktaro disertaciją apie žuvininkystės gerinimo būdus
mažose bendruomenėse. Pati studijavo Aliaskoje, todėl darbe remiasi tiek
Islandijos, tik Aliaskos situacijomis. Dar mus apšvietė, jog gatvėse mažai
žmonių dėl to, kad ilgasis savaitgalis ir visi yra išvažiavę į šventę
Islandijos pietuose. Labai įdomiai įrengti dušai prie hot poto, kad reikia
apsiprausus bėgti per kelią į hot potą. Vasarą smagu, kaip būna žiemą – įdomu (Agnė – LP rašo ir net savo akim matėm, kad
dušai tik turistams, vietiniai atvažiuoja su chalatais iš namų...).
Išsimaudę pajudame link Isafjorduro. Kadangi jau vėlu, ieškome vietos nakvynei.
Ir vėl Islandijos gamta mums nusišypso. Randame puikią vietą slėnyje su gražiu
upeliu.
Pasistatome palapinę prie pat upelio. Šniokščiantis vanduo maloniai
ramina prieš miegą, o margas nuo mėlynių slėnis pranašauja gardžius pusryčius.
Vladas.
Rugpjūčio
04 d. (Šeštadienis)
Rytas prasidėjo mėlynių ir vaivorų valgymu. Prie
vietos, kur miegojom, jų buvo begalės.
Toliau mūsų kelias vingiavo per Isafjardardjup
fiordus, iki Heidaluro. Ten užsukome pavalgyti vietinių patiekalų – pufino,
avienos ir desertui mėlynių pyrago. Rūkyto pufino skonis buvo panašus į
vytintos žuvies, kurią aš labai mėgstu.
Vienintelei Agnei pufinas nepatiko ir
sakė visiems rekomenduos jo net neragauti. Kai sužinojome, kad pečiuje keptos
bulvės, patiekiamos su aviena, reiks laukti valandą, nutarėme tą laiką
praleisti hot pote. Heidaluro hot potas – natūralus ir labai gražiame kalnų
fone tarp gėlyčių.
Šalia yra ir baseinas, bet mums užteko vonių. Vandens temp.
buvo 41ºC, pH 10,1. Nemokamai. Tiesa, maistas kavinėje buvo labai skanus.
Avienos kepsnys kainavo 100 Lt.
Grįždami iš Heidaluro į pagr. kelią stabtelėjome
ir pabandėme lipti į kanjoną. Tačiau užlipti pavyko tik Agnei ir Andriui. Mes
su Vladu neatsispyrėme pagundai ir pusiaukelėje likom valgyti uogų – mėlynių ir
vaivorų.
Kelias
toliau vingiavo per fiordus. Atvažiavome į Westfjordų „sostinę“ Isafjordurą.
Šiek tiek pasivaikščioję po miestelį, patraukėme toliau. Išvažiavę iš miesto
slėnyje pamatėme daugybę palapinių ir veiksmą purvo aikštelėse. Nuėjome žiūrėti
futbolo purve.
Ten vyko Europos pelkių futbolo čempionatas (the European
Championship in Swamp Soccer). Išprotėję, bet linksmi ir laimingi purvini
žmonės voliojosi purve bandydami bėgti per pelkę ir įmušti į vartus kamuolį.
Kai kurios komandos buvo ypač „pasipuošę“ – pvz. su ofisiniais kostiumais, kiti
su baltais chalatais arba rožiniais pūkuotais ištisiniais kostiumais. Jų tarpe
nemažai buvo gerai įkaušusių. Pasišildyti sušalę eina į čia pat įrengtus
vežiojamus hot potus – karštas vonias. Į jas lenda su ta pačia apranga, su
kuria voliojosi po purvą.
Pasilinksminom žiūrėdami į juos ir toliau važiavom
~10 km už Tingeyri pajūriu. Nakvynei apsistojom labai gražiame slėnyje su
vaizdu į fiordą ir kalnais kitame krante.
Kol ant kranto rašiau dienoraštį, pro
mus praplaukė būrelis delfinų. Spėju, kad tai buvo delfinai, nes virš vandens
išnirdavo nugaros su peleku.
Rytoj planuojam eiti pakrantės treką.
Rita
Rugpjūčio 05 (sekmadienis)
Į treką išeiti nepavyko, nes atsikėlėm baisiam
rūke. Kol papusryčiavom dar labiau užsitraukė, supratom kad ateina nuo
vandenyno, todėl prasmės važiuoti tolyn į pusiasalio galą nebuvo.
Virš miestelio (Thingeyri) kiek prasišvietę,
užlipom į 367 m aukščio kalniuką tiesiai virš miestelio. Gražu, matėsi nuo
vandenyno atėjęs debesų frontas, kuris tiesiog užstrigo tarp fiordo krantų, dėl
to ir atsikėlėm tokiam rūke.
Vladas įsiamžino iš akmenų sudėliojęs savo vardą
viršūnėje, ten buvo ir kitų lietuvaičių pėdsakai (Vilius ir Inga).
Netrukus privažiavom didžiausią ir gražiausią
Westfjordų krioklį Dynjandi. Krioklys labai fotogeniškas, jo fone Rita visais
įmanomais rakursais nufotografavo LT vėliavą (mano geltoni, Andriaus žali marškinėliai,
ir Vladas raudona striuke).
Dar kartą pasiskaitėm visą turimą literatūrą ir
supratom, kad kažką supainiojom – Bildudalur miestelis mūsų brangaus laiko
nevertas. Patraukėm tiesiai į hot-pot‘ą ir gerą valandą pasiturškėm. Šįkart
vanduo itin karštas 45C, ir jame net kojas buvo sunku laikyti, o gulėti ir
minčių nebuvo. Keista, kad vos 3C skirtumas gali reikšti tiek daug –
vakarykštis 42 C buvo pats tas. Tad aš su Rita pamirkom tiesiai upelyje, kur
vanduo jau kiek pravėsęs, o šiaip daugiausia laiko praleidom žydram
„plastikiniam“ baseine, kokius paprastai išbrokuojam, bet čia buvo vaizdas į
fiordą, vieta prie pat jūros ir dar krūva pripučiamų ratų ir čiužinių
(fotelis...).
Pasimaudžius kaip visada baisiai norisi valgyti.
Pagal LP rekomendacijas suplanuoti restoranėliai Talknafjordure, deja, per
pastaruosius dvejus metus abu užsidarė, tad sėdom vieninteliam naujam miestelio
restorane. Vietiniai daro jam antireklamą aiškindami, kad ten tik pica, bet
faktas, kad iki šiol valgėm geresnius vietinės virtuvės pavyzdžius. Čia Vladas
paragavo banginio kepsnio – vaizdas ir kvapas vėl kaip kepenėlių (kaip ir
pufinuko vakar), bet skonis kitoks. Man nepatiko. Ir vėl vienintelei.
Nebestoviniuodami nuvažiavom tiesiai į
Raudasandur, kur anot turistinės literatūros smėlio spalva nuo tamsiai rožinės
iki bordo ir ten būtina stebėti saulėlydį. 10 km nusikračius palei pobaisį
skardį ištiko didelis nusivylimas. Smėlis mums įprastas geltonas, nuo uolų
leidosi tamsūs debesys, bet net ir geresniu oru saulėlydžio nepamatytume – kai
atvažiavom 19.20 saulė jau slėpėsi už Latrabjarg uolos.
Keliukas baigėsi
ūkininko kieme, paėjom apie kilometrą per ganyklą iki nusekusios lagūnos ir ant
jos kranto pasistatėm palapinę. Apėjus lagūną užlipom ant smėlio gūbrio tarp
jūros ir lagūnos. Vaizdas pagerėjo, smėlis ryškiai oranžinis, daug rožinių ir
violetinių kriauklelių.
Dabar jau patikėjom, kad prie teisingo apšvietimo
paplūdimys atrodo rožinis. Bet jei saulės nėra – negaišti laiko ir važiuoti
geriau nakvoti į Breidavik paplūdimį (pakeliui į Latrabjarg). Šįvakar delfinų
nebuvo, bet pamatėm banginį ir iš labai arti. Deja, jau negyvą. Iš tolo
palaikėm jį dideliu akmeniu.
Neįsivaizduoju, kokia audra galėjo užnešti jį taip
toli. Labai keistai atrodo oda, kabo draiskalais kaip stora medžiaga, matosi banginio
ūsai. O jau kvapas... Dar nuėjau tolyn pasivaikščioti, bet vėjui pasisukus net
už poros šimtų metrų tvaikas jaučiasi.
Pagąsdinau paukštelius kitoj smėlyno
pusėj ir nuėjau miegoti. Kaip visada paskutinė.
Agnė
Rugpjūčio 06 d. (pirmadienis)
Atsibudom su gaidžiais, išmiegoję pievos
pakraštyje prie jūros/vandenyno ir pro ūkininko karves grįžome į mašiną,
paliktą „P“ prie ūkininko namo. Čia plieninis žirgas pirmą kartą parodė savo
charakterį. Ar jam nepatiko degalų kokybė (keista, turėtų būti pripratęs, čia
visgi jis vietinis, o ne mes), ar pradėjo pykti dėl to, kad pastoviai jį
vežiojame duobėtais ir akmenėtais žvyrkeliais po skardžius, kur baisu pažiūrėti
žemyn, tad elegantiškas Subaru nepakluso pultelio bandymams atrakinti duris.
Panašu, kad durų spyna buvo keista, nes raktu atidaryti jų irgi nepavyko. Per
užpakalį (bagažinę) patekti į žirgo vidų šansų irgi jokių. Tada pradėjome
svarstyti daužti stiklą, bet šiek tiek pailsinus išimtą iš pultelio bateriją ir
įdėjus atgal vienam durų atidarymui užteko. Turbūt išsigando mūsų garsių
minčių. Ir gerai, nes mušti plieninio žirgo – kelionės draugo tikrai nebuvo
jokio noro.
Supakavę daiktus patraukėme į Latrabjargą paukščių
stebėti. Pufinai dar buvo neišskridę ir gan noriai „pozavo“; apsipūkavę
žuvėdriukai (iš tikro kažkokie kiti paukščiai, kurių pavadinimo nežinau)
tūnodami lizduose ant stačios uolos atbrailų terorizavo tėvus reikalaudami
maisto.
Čia, paėję truputį toliau Raudasanduro link, sutikome tuos įkyrius
vabzdžius, kuriais mus gąsdino forumo lankytojai prieš kelionę, jog be vabzdžių
tinklelio Islandijoje – "mirtis". Na, nebuvo iš tikro taip baisu,
kaip rašė. Pasigrožėję pufinų ir kitų paukščių sugebėjimais kovoti su vėju,
pajudėjome toliau. Kažkur už poros kilometrų nuo Latrabjargo sustojome
papietauti. Mašinos nuo šiandien jau neberakiname arba paliekame neužrakintas
tik vienerias duris, kad vėl neužsikirstų. Tai daryti leidžia mintis, jog čia
nėra lietuvių. Aišku pasiimti pinigines ir dokumentus su savimi proto užtenka,
o kas Islandijoje vogs triusikus. Papietavę pajudėjome toliau link Rejkjaviko.
Kelias veda per nesuskaičiuojamus vienas į kitą panašius fiordus, kalnų
tarpeklius, tunelius.
Pakeliui sustojome dar viename naturaliame hot-pot'e, kuriame sutikome vietinę mergaitę labai gražiai atrodančią apsirengusią islandiškais rūbais..
Nakvoti apsistojame pakelėje rastoje kažkokio
ūkininko pievoje, kuris ganėtinai greitai prisistato pakontroliuoti situacijos.
Pasisekė, jog neišvijo. Tikriausiai pagailėjo, nes jau ir palapinę buvome
pasistatę ir lauželį su primusu pakūrę. Teko labai nuoširdžiai prižadėti, jog
nesudeginsime žolės ir vyrukas išvažiavo. Po vakarienės ir pokerio nuėjome
apkabinti paduškų.
Andrius ir Vladas
Rugpjūčio 07 d. (antradienis)
Atsibudome ūkininko pievoje ant kalno šlaito, su
gražiu vaizdu. Kad ūkininkas nenusimintų, po labai skaniai pagamintų pusryčių
paslėpėme išdegusios žolės pėdsakus. Susikrovėme daiktus ir pajudėjome oro
uosto link. Pirmas tarpinis punktas buvo karvių ferma, kurioje gavome
nusipirkti labai skanių ledų su kava. Pasmaguriavę ir pafotografavę miegančių
arkliukų „lavoniukus“, nuskubėjome toliau Borgarnes miestelio link. Ten
vietiniame restoranėlyje radome pasiūlymą paragauti arklienos, nuo kurio mes su
Andriumi negalėjome atsisakyti.
Skonis ganėtinai įdomus, valgyti galima, bet ar
norėčiau pakartoti – turbūt ne. Pufiniukas buvo ryškiai skanesnis. Pavalgę
pajudėjome Rejkjaviko link. Vos išvažiavus iš Borgarneso buvome sustabdyti
policijos dėl keisto manevravimo. Ar plati Agnės šypsena, ar po visą saloną
iškabinti džiūnantys maudimukai privertė policininką nusišypsoti ir paleisti
mus palinkėjus gero kelio. Pakeliui pravažiuojame Hvalfjorduro tuneliu (apie
5km po vandeniu einantis tunelis). Pravažiavimas mokamas, bet įspūdingas
Reikjavike pagrindinis tikslas buvo per trumpą
laiką apsipirkti suvenyrais ir pagaliau pamatyti katedrą, kuriai pirmą kelionės
dieną nebuvo laiko. Tas kaip ne keista mums puikiai pavyko. Prie katedros
radome dar vieną labai įdomų objektą – automatinį tuliką.
Norint užeiti reikia
paspausti mygtuką, durys atsidaro pačios. Atlikus reikalą ir išėjus iš kabinos
į lauką, durys užsidaro ir kabina po kiekvieno „kliento“ yra pilnai
dezinfekuojama. Katedra pasirodė labai graži.
Savotiško laiptukų formos pastato
dar neteko niekur matyti. Pasiklausę katedroje gražaus vargonų grojimo
išskubame link Procaro centro. Privažiavus autonuomos bazę aplinkinė žolytė
greitai pavirsta mūsų daiktų talpykla.
Per kokias 10-15 minučių mašinoje
esantis bardakas pavirsta kompaktiškai ir tvarkingai supakuotu bagažu. Apie 20
val. atvažiuoja Procar darbuotojai. Mūsų draugo lietuvio Andriaus, deja,
šiandien nebus – išeiginė. Priduodame mašiną ir mus nugabena į oro uostą. Apsiprekinę
duty free sėdame į lėktuvą. Man kaip visada „pasiseka“ gauti vietą su šalia
skrendančiu vaiku. Išsimiegosiu...
Pakilus virš debesų dangus besileidžiant saulei
nusidažė neapsakomai gražia raudona spalva. O visi miega... Kadangi kaip ne
keista kaimynė mažametė mergytė užmigo per pusvalandį nuo pakilimo, tad pavyks
šiek tiek numigti ir man... Labanakt, dienorašti...
Vladas.
P. S.
Kadangi vienintelis šioje kompanijoje
Islandijoje buvau pirmą kartą, tai apibendrinimą rašyti priklauso kaip ir man.
Pirmą įspūdį apie šią šalį susidariau pagal oro
uostą. Nutupiame kažkokiame tai „bulvių“ lauke ir pirma mintis šovusi į galvą:
„kaip Kupišky“. Nors niekad Kupiškyje nesu buvęs (ką pastoviai man primindavo
Rita), bet taip jį įsivaizduoju. Tačiau kaip neretai būna – pirmas įspūdis buvo
klaidingas. Islandija mus pasitiko labai svetingai, ypač tas svetingumas
pasireiškė gražaus oro pavidalu. Atskridome ir išskridome per lietų, tačiau
likusios dienos buvo tiesiog super (na kiek buvo galima tikėtis iš Islandijos).
Sugebėjome netgi nudegti saulėje. Ir šiaip susidarė toks įspūdis lyg čia nelijo
grynai tiktai dėl to, jog tuo metu mes čia atskridom, atvežėme gerus orus iš
Lietuvos.
Islandijoje patiko jos gamtos įvairovė ir būtent
dėl tos įvairovės čia būtų miela ir verta sugrįžti. Nedideliame plote vienu
metu galima iš karto pamatyti daug skirtingo: dykumą, kalnus, ledynus, ežerus,
upes, krioklius, vandenyną, fiordus, uolėtus krantus, smėlėtą pakrantę – viską,
ko tik širdis geidžia. Fauna irgi stebina savo įvairove: draugiški ir
bendravimo pasiilgę arkliukai, kaip namuose ant kelio besijaučiančios avytės,
banginiai, delfinai, ruoniai ir žinoma didelė paukščių įvairovė. Iš paukščių
didžiausią įspūdį sukėlė pufinukai, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam
atvažiavusiam į Islandiją. Ant tiek juokingai su vėjo kovojančio paukščio dar
neteko matyti. Net į galvą šovė toks šio paukščio apibūdinimas – paukštis
nepritaikytas skraidyti.
Patiko žmonės – tiek islandai, tiek vietiniai
lietuviai, tiek ir sutikti turistai. Visi paslaugūs ir draugiški. Policija iš
tikro remiasi šūkiu „Ginti, saugoti, padėti“. Aišku kelionės akcentu buvo ne
kartą sutikti prancūzai Anne ir Julien. Taip pat žiauriai faina buvo sutikti
gerus lietuvius ir kad „blogiečiai“ iki čia dar nenusigavo.
Respect mūsų metaliniam žirgui, kuris nors ir šiek
tiek sužeistas, pastoviai kankinamas stresą keliančiais keliais, išdidžiai
pakelta galva atlaikė visus išbandymus. Smagu, jog iš planuotos hikingais
orientuotos kelionė visgi pavirto labiau hotpotine ir „chilling style“.
Na ir aišku smagiausia šioje kelionėje buvo
kompanija. Visada baugu su naujais žmonėmis leistis į tokio pobūdžio keliones, kur buitis
kiekvieną žmogų bet kuriuo momentu gali užknisti. Čia gi viskas buvo super.
Ačiū, chebra.
Vladas.
